pusė

Talinas, D terminalas, lietuvių kalbos nebegirdėti. laukiu kelto. 
buvo labai keista išvažiuoti. rankos pačios mechaniškai numetė trys penkiasdešimt  nuskambėjusį žadintuvą, bet po minutės pakirdau, suvokusi, kad jau. nuo kėdės paėmiau kuprinę, permečiau per petį, dar kartą peržvelgiau kambarį - kone steriliai tuščią, be jokių mano buvimo žymių. gal tik paskutinis kvepalų debesis, bet gi ir tas jau turbūt nusėdo ant kilimo, užuolaidų. glosčiau katiną ir jaučiau, kaip vaizdas liejasi stebint viską pro vandenį. ėjau pro duris, dariau vartelius - vis dar. nežinau, ko aš čia taip - matyt gaila palikti senąjį gyvenimą, vietas, kur sulaukiau aštuoniolikos, kur laukiau, tikėjausi, nusivyliau, vėl laukiau, kur sutikau žmones, kuriuos paliekant dabar drėksta akys, kur gyvenimas, man, kaip kortų triukus, rodė savus dėsnius, gal kažkiek gaila du tūkstančiai dešimtųjų, geriausių iki šiol, ką tik pasibaigusių ir aš nė velnio nenutuokiu, man atneš vienuoliktieji. 


pramerkiau akis autobuse - tamsu, rūkas. nežinia kodėl angliškai mintyse paklausiau - ar jau Suomija? vėliau susivokiau, kad iki jos dar ilgas kelias. 16.16 - sugalvoju norą, jau truputį kitokį, nei 13.13.