liko dvidešimt puslapių remembering babylon, po jos iš karto laukia the river between. dabar jau beveik pirma, mano kairiosios rankos pirštai pašalę, aš ką tik grįžau iš lauko. vėl pradėjau rūkyti, ir tas tabako skonis burnoj man primena rugsėjį, kuomet ankstyvą rytą važiuodavau namo po prancūzų – paskaita baigiasi, aš einu laisvės alėja link stotelės, vieną ranka suspausta kišenėje, kita geriasi dūmais, o springsteenas dainuoja long walk home. aš jau autobuse, prie aerodromo, saulė kyla ir darosi skaisti, bet jau nebeilgai taip bus. ir aš taip noriu išvažiuoti, taip noriu, kad net skauda.
aš vilkiu savo pižaminėm ne pižaminėm kelnėm, nežinia dėl ko apsivyniojus savo šaliką su briedžiais, kurį mama parvežė iš londono – „kad su turku pasisektų“. kai rūkiau, į 11 A grįžo suomis su šuniu. aš dažnai su švelniu pavydu žvilgteliu pro langą, kur gyvena suomiai – tuose namuose gyvenimas kitoks. jie čia ilgam laikui, juk, perka kilimus iš ikėjos, jų kambariai pilni daiktų, jie turi mikrobanges savo kambariuose – kažin, ar ten bendros virtuvės iš vis egzituoja? norėčiau gyventi ten, o ne tarp ispano aityšniko ir prancūzo iš lilio. kažkodėl atrodo, kad būtent dėl to – dėl to pastovumo jausmo ten žmonės kitokie – galvoja apie visai kitokius dalykus, jų sapnai pripildyti visai kitokių būtybių. aš čia dar nemačiau mėnulio, keista kažkaip. kaune jį visada matydavau, stebeilydavaus į jį, kai mokytis reikėdavo, tai jis man nelesidavo užmigti. kaune.
šiandien tėčiui sakiau, kad jei dabar grįžčiau į kauną, tai labai keista būtų – aš jau visai pamiršau, kokie ten žmones, koks jausmas yra būti kaune. važiuoti šešioliktu, išlipti laisvės alėjos stotelėj, praeit zoologijos muziejų, presto, maironio gatvę su savo šaltais ir kostiumuotais bankais. sutikti kokį žmogų ir mostelti ranka, nors dažniau – pradėti kuistis tašėje, kad nepastebėtų, kad neužkalbintų. arba grįžti namo, užkaisti virdulį, pasišnekėti su katinu, išgirsti, kaip mamos mazda įrieda į kiemą, iškraustyti bandeles, dešrą, grietinę, „kregždutes“ supilti į pintinaitę. aš jau visai pamiršau tai. tėtis šiandien atsiuntė nuotraukas, kur aš prieš kalėdas kepiau sausainius – atrodo, kaip senai taip buvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą