lūpos raudonos nuo trijų miego valandų, o aš ramstau galvą mokytojų kambary kažkur trisdešimt kilometrų nuo turku. o, kokios čia mokyklos! kėliausi penktą, o kažkas virš manęs stumdė savo baldus - kuriems velnias stumdyt baldus penktą ryte? ėjau slėpdama rankas kišenėse, galvoj skambėjo simon & gafunkel - kaip gerai suderinta su situacija šita daina. einu, ir žinot, vis suabejoju savo sąmoningumu, kai matau kelią kertantį kiškį, ežį ar voverę. bet jie tikri. viskas čia tikra, ir upėje besilsintys laivai, kur liejasi šampanas; ir net skauda koks gražus dangus vakarais, tie kiškiai ir voverės irgi tikri, ir visi tie, kurie ruošiasi išvažiuoti ir tie, kuriuos jau išlydėjau - jie irgi tikri. mieliausi palieka pirmiausia.
kažkoks chameleonas šitas miestas, rodos, jis visus savo papuošalus taip giliai po sniegais laikė.eini upės krantine, o ten pilna laivų, kuriuose restoranai, kur juokiasi moterys, o vyrai tik pildo jų taures, kad tik jos toliau juoktųsi. visi eina pro tave nusvilusiais skruostais, nosim, krūtinėm ir pečiais - ir toks jausmas, kad tikrų tikriausiam kurorte esi - čia visi, net šunys labai labai laimingi. tik tie keli kostiumuoti keistuoliai primena, kad šis miestas iš tiesų yra miestas, kad žmonės čia gyvena pastoviai, ištisus metus.
aš atsidūstu. neina man mokytis tam paskutiniam egzaminui, nors tu ką. visi konspektai prirašinėti manų sakinių, rašau penkiais aukštais, kad net vietos pritrunku, vėliau ieškau po visus stalčius ir lentynas tų popiergalių, bandydama prisimint, ką mokiausi, kai rašiau - gal bus lengviau ieškot tų nuotrupų.
ir po truputį, po vieną taškelį, po vieną raidę tu ištatuiravai savo vardą ties mano širdim, mieste, su kiekviena savaite, diena, palikdamas vis aiškesnius pirštų atspaudus ties mano šonkauliais. aš čia irgi lyg auskarus tarp paklodžių palikau savas žymes - žiebtuvėlius, lūpų balzamus, džinsų sagas ant grindų, po baru, šokių aikštelėj - kas besupaisys, o dveji kompiuteriai edukariume jau turi lietuvių kalbą. "jau muša šventos tavo valandos" - lyg šitai man norėjo pasakyti tos automatiškai besijunginėjančios šviesos laiptinėse, vangiai mirksintys šviesoforai ir ta tyla, kuri kaip niekad aiški buvo nuo taidemuseo kalvos pirmadienį po vappu - visi nusiėmė savo baltas kepures, gautas pabaigus mokyklą, išsiblaivė ir bandė susivokti laike - tajį savaitgalį laikas juk kaip ir neegzistavo, niekas neskirstė dienos ir nakties, savaitgalių ir nesavaitgalių, savo ir nepažįstamųjų lovų. bet dabar jau gi gegužės vidurys.
