ir galbūt taip bus su mumis visais – mes tolsim viens nuo kito, tolsim tolsim tolsim, kažkur skambės „radio nowhere“, ir mes tik tais atvejais prisiminsim vieni kitus – kai aplinkybės vers, kai išlūžę stalčiai išmes nuotraukas, atvirutes, prisipažinimus. taip ir išsibarstysim po pasaulį, su pretekstais geresnio gyvenimo, įkvėpimo, kokybės, žvelgsim į vieni kitus iš kompiuterių ekranų, ir būsim tokie tolimi, tokie tolimi. tokie pat, kaip d., žvelgiantis į mane prieš kurį laiką. tąnakt supratau, kad mes liečiam skirtingus paviršius. Ir dabar dėl to džiaugiuosi. Ir dabar jaučiu, kaip esu dviem žingsniais prieky. ir nebesiilgiu jo, ir galvoj nesidėlioja eilutės naujam meilės laiškui, kurio vistiek neišsiųsiu, ir mane tai taip nuramina,taip išlaisvina.
aš pagaliau tave paleidau.
run wild, baby, run wild.
kai labai pripranti prie minties, kad artimiausius (bent) penkis metus nei tu, nei tavo draugai tikrai neturės nei namų, nei vaikų, nei nuolatinio pašto adreso (kažkas čia blogai su dvigubu neigimu, bet nieko tokio), toks požiūris - kad, supranti, toks gyvenimas yra galimas, bet nebūtinas (ir net nepageidaujamas) - kažkaip labai nuramina.
AtsakytiPanaikintio rašyti tu tikrai moki.
Austėja, Austėja, kokia čia Austėja, ar bent kiek žinau tave, kad ir iš virtualybių? ;]
AtsakytiPanaikintiman iš viso atrodo, kad kai pripranti prie kažko, kai nusiramini, tada ir pasidaro lengviau ir ramiau ir pagalvoji, kad visai nereikia dėl kažko sielotis, nes gi taip visatoj kažkas susisuko ir nelabai ką tepakeisi.
ir jūs neįsivaizduojat, kaip gera išgirsti jūsų komentarus, kaip jie stumia į priekį ir leidžia bent akimirkai patikėti, kad galbūt gyvenimo projektą pasirinkau teisingai ;]
Dažnai taip ir būna, kad žmonės po truputį tolsta, tolsta... Ne veltui žmonės išrado komunikacijas, bet šiokia tokia paguoda.
AtsakytiPanaikintigeras jausmas suprasti, kad "pagaliau paleidau". vienas iš geriausių gyvenime. turbūt jokiu kitu momentu nesijauti toks laisvas.
AtsakytiPanaikinti(tiesa, gaila, toj laisvėj ilgai neišeina gyventi.)