like a rolling stone

liko dvidešimt puslapių remembering babylon, po jos iš karto laukia the river between. dabar jau beveik pirma, mano kairiosios rankos pirštai pašalę, aš ką tik grįžau iš lauko. vėl pradėjau rūkyti, ir tas tabako skonis burnoj man primena rugsėjį, kuomet ankstyvą rytą važiuodavau namo po prancūzų – paskaita baigiasi, aš einu laisvės alėja link stotelės, vieną ranka suspausta kišenėje, kita geriasi dūmais, o springsteenas dainuoja long walk home. aš jau autobuse, prie aerodromo, saulė kyla ir darosi skaisti, bet jau nebeilgai taip bus. ir aš taip noriu išvažiuoti, taip noriu, kad net skauda.

aš vilkiu savo pižaminėm ne pižaminėm kelnėm, nežinia dėl ko apsivyniojus savo šaliką su briedžiais, kurį mama parvežė iš londono – „kad su turku pasisektų“.  kai rūkiau, į 11 A grįžo suomis su šuniu. aš dažnai su švelniu pavydu žvilgteliu pro langą, kur gyvena suomiai – tuose namuose gyvenimas kitoks. jie čia ilgam laikui, juk, perka kilimus iš ikėjos, jų kambariai pilni daiktų, jie turi mikrobanges savo kambariuose – kažin, ar ten bendros virtuvės iš vis egzituoja?  norėčiau gyventi ten, o ne tarp ispano aityšniko ir prancūzo iš lilio. kažkodėl atrodo, kad būtent dėl to – dėl to pastovumo jausmo ten žmonės kitokie – galvoja apie visai kitokius dalykus, jų sapnai pripildyti visai kitokių būtybių. aš čia dar nemačiau mėnulio, keista kažkaip. kaune jį visada matydavau, stebeilydavaus į jį, kai mokytis reikėdavo, tai jis man nelesidavo užmigti. kaune.

šiandien tėčiui sakiau, kad jei dabar grįžčiau į kauną, tai labai keista būtų – aš jau visai pamiršau, kokie ten žmones, koks jausmas yra būti kaune. važiuoti šešioliktu, išlipti laisvės alėjos stotelėj, praeit zoologijos muziejų, presto, maironio gatvę su savo šaltais ir kostiumuotais bankais. sutikti kokį žmogų ir mostelti ranka, nors dažniau – pradėti kuistis tašėje, kad nepastebėtų, kad neužkalbintų. arba grįžti namo, užkaisti virdulį, pasišnekėti su katinu, išgirsti, kaip mamos mazda įrieda į kiemą, iškraustyti bandeles, dešrą, grietinę, „kregždutes“ supilti į pintinaitę. aš jau visai pamiršau tai. tėtis šiandien atsiuntė nuotraukas, kur aš prieš kalėdas kepiau sausainius – atrodo, kaip senai taip buvo. 

is that the way it oughtta stay

čia dangus pakaitomis žarsto saulę ir sniegą, pliusą ir minusą, tik spėk keisti paltus. dėstytojai irgi nesikuklina - šūsnys popierių ir deadline'ų. į batus prikrenta skaldos gabalėlių - ji čia takus puošia ir neslidinėti padeda. mano darbo siena papilnėjo paveikslėliais, iškirptais iš Turku Art Museum bukleto - su Viktorija turėjom piktų kėslų nusikabinti vieną kokį ir parsinešti, savo baltas sienas padabinti - mes tik iki vasaros, negi gaila? 
o čia mano galvoje vyksta minčių sprogimai, aš dar niekada tiek savim nebuvau užsiėmusi - tiek knygų, tiek įdomios informacijos, tiek užsidegusių dėstytojų, kurie tave laiko lygiu sau, kurie taip džiaugiasi matydami minią studentų, norinčių sužinoti apie anglų kalbos istoriją arba kalbos mokymąsi, kad net išsitraukia savus telefonus ir pradeda fotografuoti auditoriją - 'i will brag for my colleagues'. raumenys skauda nuo šokių - treji užsiėmimai, galit patikėt! ir čia viskas taip gražu, taip nuostabu, kad aš negaliu nesistebėt - kaip gali švaistyti save tiems lame vakarėliams (vakar buvo overall party (???), aha!!!), kur net neverta klausti, iš kur ir ką žmogus studijuoja - ekonomiką arba teisę, iš Ispanijos arba Prancūzijos. kuomet laukia neaplankytos salos, miestas, neperskaityti puslapiai, neišmokti žingsniai, ore tvyrantis įkvėpimas, juokinga, bet jau po truputį besiskleidžianti kalba - aš jau pagaunu pavienius žodžius, šitiek galimybių perlipti per save ir iš tiesų kažko išmokti. Gal net pradėti knygą. 
sakysit, juk erasmus ir yra - vakarėliai vakarėliai vakarėliai. bet juk that's what they say.
kiekvienas pasirenkam savus būdus kaip švaistysimės. 
kai kalbėjau apie tai su oliveriu jo virtuvėje, kai kone su ašarom akyse užbaigiau savąjį monologą, mes gėrėm kalvadosą, jis klausėsi manęs ir šypsojosi.
o kalvadoso skonis man primena paryčius Bertašiūnuose – kuomet užraudusiom akim sėdim ant liepto, o ežeras (turbūt) garuoja. Arba kuomet sugrįžtam į virtuvę – penkios ryto – paskutinių puodukų išplauti. kuomet tik nusimetam rūbus ir griūnam į lovas – iš nuovargio net dantų nesiplaunam, kas mes, buržujai? matyt, šis gėrimas kiekvienam turi jo švelniausių dienų skonį. 

pasileisim

ir galbūt taip bus su mumis visais – mes tolsim viens nuo kito, tolsim tolsim tolsim, kažkur skambės „radio nowhere“, ir mes tik tais atvejais prisiminsim vieni kitus – kai aplinkybės vers, kai išlūžę stalčiai išmes nuotraukas, atvirutes, prisipažinimus. taip ir išsibarstysim po pasaulį, su pretekstais geresnio gyvenimo, įkvėpimo, kokybės, žvelgsim į vieni kitus iš kompiuterių ekranų, ir būsim tokie tolimi, tokie tolimi. tokie pat, kaip d., žvelgiantis į mane prieš kurį laiką. tąnakt supratau, kad mes liečiam skirtingus paviršius. Ir dabar dėl to džiaugiuosi. Ir dabar jaučiu, kaip esu dviem žingsniais prieky. ir nebesiilgiu jo, ir galvoj nesidėlioja eilutės naujam meilės laiškui, kurio vistiek neišsiųsiu, ir mane tai taip nuramina,taip išlaisvina.

aš pagaliau tave paleidau.

run wild, baby, run wild. 

galbūt mes viską suprantam ne taip

Man tavęs jau nebetrūksta.

Kažkiek paašarojusi, kai žengiau rankove iš kelto link žemės, kurios pėdos dar niekada nelietė, tempiau lagaminą, į kurį bandysiu sutilpti pusmetį, tuo momentu mane iš tiesų užliejo tas begalybės jausmas – galbūt tai ir yra tai, svarbiausias dalykas pasauly? Vėliau, po kelių dienų stovėjau apsnigtame balkone, kurio durys sako, jog rūkyti čia griežtai uždrausta, stebėjau visą gan tylų miestą ir apokaliptiškai atrodantį dangų, ir mintyse nusikeikiau – kaip gerai šiuo metu jaučiuosi. Kur mane nuves jo plačios apsnigtos gatvės, kaip kvepės mano plaukai po mėnesio, kieno lovoj aš atsibusiu.galbūt dėl tų suvokimo akimirkų – tų begalybės suvokimo akimirkų ir verta ieškoti, bėgti, skaudinti, prarasti. Dėl šitų momentų, kai tau viskas nušvinta, kai pasidaro aišku – kokia viena visuma yra šis pasaulis. Galbūt nėra taip svarbu suvokti gyvenimo dėsnius, galbūt pati vertingiausia valiuta yra momentai - kuomet protas nuskaidrėja ir atrodo, jog esi trim žingsniais toliau nuo savęs prieš valandą, savaitę, metus. Dviem žingsniais arčiau tiesos. 

Ir man tavęs jau nebetrūksta. 

pusė

Talinas, D terminalas, lietuvių kalbos nebegirdėti. laukiu kelto. 
buvo labai keista išvažiuoti. rankos pačios mechaniškai numetė trys penkiasdešimt  nuskambėjusį žadintuvą, bet po minutės pakirdau, suvokusi, kad jau. nuo kėdės paėmiau kuprinę, permečiau per petį, dar kartą peržvelgiau kambarį - kone steriliai tuščią, be jokių mano buvimo žymių. gal tik paskutinis kvepalų debesis, bet gi ir tas jau turbūt nusėdo ant kilimo, užuolaidų. glosčiau katiną ir jaučiau, kaip vaizdas liejasi stebint viską pro vandenį. ėjau pro duris, dariau vartelius - vis dar. nežinau, ko aš čia taip - matyt gaila palikti senąjį gyvenimą, vietas, kur sulaukiau aštuoniolikos, kur laukiau, tikėjausi, nusivyliau, vėl laukiau, kur sutikau žmones, kuriuos paliekant dabar drėksta akys, kur gyvenimas, man, kaip kortų triukus, rodė savus dėsnius, gal kažkiek gaila du tūkstančiai dešimtųjų, geriausių iki šiol, ką tik pasibaigusių ir aš nė velnio nenutuokiu, man atneš vienuoliktieji. 


pramerkiau akis autobuse - tamsu, rūkas. nežinia kodėl angliškai mintyse paklausiau - ar jau Suomija? vėliau susivokiau, kad iki jos dar ilgas kelias. 16.16 - sugalvoju norą, jau truputį kitokį, nei 13.13. 

leaving home

stenlio čili sriuba, tavernos brusketos ir du pem šardonė - tai, iki vasaros!

dabar akys truputį drėksta, kai tenka viską palikti, nors spalį lyjant lietums jos drėko nuo atvirkštinių minčių. ipodas atsitiktinai išmetė aerosmith - amazing, ir Tyler'is dar niekad nebuvo toks teisus - and i just can't tell just what tomorrow brings. kokie žmonės mes būsim, kai vėl pasimatysim, Dovile, Egle, Marija, Edita, Andre (prašau nepykti), Mačy. Ar vis dar susišypsosim, kai kur nors prekybos centre užgros 'My Star', ar vis dar klausim savęs, kas čia ne taip, ar eisim gerti vyno ir po to krisim į pusnis? 
važiuodama namo, po visų atsisveikinimų, atsibučiavimų ir paskutinių kavų, aš pamaniau, kad tas mano pirminis tikslas, dėl kurio aš taip veržiausi į šiaurę, (nors ir motyvaciniam suokiau apie kultūrines ir lingvistines paskatas), jis kažkaip ėmė ir išgaravo. matyt, dėka visų vasaros šokių iki penkių, išpilstytų substancijų, emocionalių pokalbių, pritrintų pūslių, lėktuvo bilietų, o vėliau - ir nukritusių lapų. o galbūt tai dar vienas gyvenimo dėsnis - nusiramink, ir gausi. aš dar kada nors apie tai parašysiu. 

nešant lagaminą laiptais, mane truputį verčia atgal, bet man visada taip būna. mama sako, kad katinas nujaučia, kad aš išvažiuoju.