2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

kaune ruduo

man vienas vyras parašė, kad šiandien buvo paplūdimyje, lyg būtų vasara, ir kad aš taip puikiai ten tikčiau - romoje, amžinajam mieste. vėliau visą dieną uodžiau jo kvapą nuo savo pirštų. įsivaizdavau save, su lengva tamsiai mėlyna suknele, nuogais pečiais ir besisukančiais plaukais - kokie ilgi jie jau ataugo -  kaip einu paplūdymiu, basa, taip juk visą amžinybę gali eiti, ir nepastebi, kaip pečiai nusvyla saulėje. mane jo kiti žodžiai pravirkdo, o tada nuramina, ir viskas taip paprasta. 

o kaune ruduo, keistas ruduo, kai išlendi iš požeminės perėjos ir apraizgyti elektros laidų bei televizijos antenų tau suodini linguoja ježuitų bažnyčios bokštai, ir jau net ne paryčiai, o visas rytas, tetulės skuba į turgų ir nužiūrinėja tavo prairusias pėdkelnes. ir lygiai taip, kai espresso macchiato yra švelniai pažymėta pieno puta, mano dienos yra pažymėtos keista muzika ir buvimu namie nebūnant namie, naujais kvepalais ir ilgesiu. toks pats tirštas kaip latte puta rūkas nugula ant miesto, kyla nuo nemuno, vaiduoklio viešbučio link, apgaubia mano kasdienybę ir kartais atrodo, kad šitoj nevilty miestas yra bet kur, tik ne su manimi - nei putvinskio gatvė, nei vienybės aikštė - ir aš nežinau, ar aš jį myliu. nors kartais, nei iš šio, nei iš to, apima toks jausmas, kad iš tikrųjų jis šalia, taip arti, kaip niekada niekas nebuvo, kad jis lygiai taip kaip aš šokinėja tarp troleibusų - sapiegos gatvė, daukanto gatvė, kad lygiai taip kaip aš slapčiomis uosto aqua di gio dvelkiančius iš kišenės ištrauktus pirštus, kai einu namo pro prezidentūrą, o sekmadienio saulė leidžiasi į santaką, sakralią nemuno ir neries - vyriškąją ir moteriškąją - sąjungą. 

2011 m. gegužės 11 d., trečiadienis

ville fatale

lūpos raudonos nuo trijų miego valandų, o aš ramstau galvą mokytojų kambary kažkur trisdešimt kilometrų nuo turku. o, kokios čia mokyklos! kėliausi penktą, o kažkas virš manęs stumdė savo baldus - kuriems velnias stumdyt baldus penktą ryte? ėjau slėpdama rankas kišenėse, galvoj skambėjo simon & gafunkel - kaip gerai suderinta su situacija šita daina. einu, ir žinot, vis suabejoju savo sąmoningumu, kai matau kelią kertantį kiškį, ežį ar voverę. bet jie tikri. viskas čia tikra, ir upėje besilsintys laivai, kur liejasi šampanas; ir net skauda koks gražus dangus vakarais, tie kiškiai ir voverės irgi tikri, ir visi tie, kurie ruošiasi išvažiuoti ir tie, kuriuos jau išlydėjau - jie irgi tikri. mieliausi palieka pirmiausia.
kažkoks chameleonas šitas miestas, rodos, jis visus savo papuošalus taip giliai po sniegais laikė.eini upės krantine, o ten pilna laivų, kuriuose restoranai, kur juokiasi moterys, o vyrai tik pildo jų taures, kad tik jos toliau juoktųsi. visi eina pro tave nusvilusiais skruostais, nosim, krūtinėm ir pečiais - ir toks jausmas, kad tikrų tikriausiam kurorte esi - čia visi, net šunys labai labai laimingi. tik tie keli kostiumuoti keistuoliai primena, kad šis miestas iš tiesų yra miestas, kad žmonės čia gyvena pastoviai, ištisus metus.
aš atsidūstu. neina man mokytis tam paskutiniam egzaminui, nors tu ką. visi konspektai prirašinėti manų sakinių, rašau penkiais aukštais, kad net vietos pritrunku, vėliau ieškau po visus stalčius ir lentynas tų popiergalių, bandydama prisimint, ką mokiausi, kai rašiau - gal bus lengviau ieškot tų nuotrupų. 

ir po truputį, po vieną taškelį, po vieną raidę tu ištatuiravai savo vardą ties mano širdim, mieste, su kiekviena savaite, diena, palikdamas vis aiškesnius pirštų atspaudus ties mano šonkauliais. aš čia irgi lyg auskarus tarp paklodžių palikau savas žymes - žiebtuvėlius, lūpų balzamus, džinsų sagas ant grindų, po baru, šokių aikštelėj - kas besupaisys, o dveji kompiuteriai edukariume jau turi lietuvių kalbą. "jau muša šventos tavo valandos" - lyg šitai man norėjo pasakyti tos automatiškai besijunginėjančios šviesos laiptinėse, vangiai mirksintys šviesoforai ir ta tyla, kuri kaip niekad aiški buvo nuo taidemuseo kalvos pirmadienį po vappu - visi nusiėmė savo baltas kepures, gautas pabaigus mokyklą, išsiblaivė ir bandė susivokti laike - tajį savaitgalį laikas juk kaip ir neegzistavo, niekas neskirstė dienos ir nakties, savaitgalių ir nesavaitgalių, savo ir nepažįstamųjų lovų. bet dabar jau gi gegužės vidurys. 

2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

aidai

toks keistas jausmas, atrodo, kad nifiga ne vakar su oriane mokėmės egaminui, kad tai prieš kokią savaitę buvo, o piteris prieš kokias dvi, nors tik pirmadienį grįžau, o sausis iš vis akmens amžius atrodo – taip mes imam ir tolstam nuo savęs, greičiau lėčiau, greičiau lėčiau. bet vis dėlto – ta pati dabarties kasdienybė yra nuspalvinta, iškvėptinta praeitim, mes lyg kokia kolekcija – sankryžų bazilikas,  paleistų žmonių rozmarinas, klaidų kardamonas – lyg prieskonių lentyna mamos virtuvėj. ir nesvarbu, kiek toli bebūtum nuo savęs – vis kažkas iš praeities ataidi ir primena, koks kažkada buvai – moteris, „eternity“ dvelksmu pralenkusi tave katedros tiltu, pasivaidenpasivaidenęs žmogus valgykloje, little wing atsitiktinio bibliotekos lankytojo aipode, camel šalia sėdinčiojo kišenėje – paskutinį kartą jas rūkiau turbūt aštuoniolikos, džazo kieme. do, ar prisimeni džiazo kiemą? Tai vietai po skliautais turbūt nulemta nesikeisti – ką tu ten bepakeisi? Mus tik  - sijonai nebebus languoti, vienos plaukai ilgesni, kitos trumpesni, apie ką mes kalbėtume, do, kaip tau atrodo
kad ir kaip toli besijaustum, vistiek praeitis ataidi, tie patys dabartiniai meilužiai primena buvusius – tai, kaip jie sako „tu graži“, kaip jie tramdo emocijas, kai tu lepteli kažką labai netinkamo, užfiksuoji tuos momentus ir galvoji – ar galvoj užkoduota kažkokia seka? nutiestas kelias, lyg vilnius – kaunas autostrada, lyg bėgiai – vientisas šimto kilometrų atstumas, skirtingi peizažai, bet vis kažkas juose atsikartoja, ataidi. 

2011 m. kovo 20 d., sekmadienis

laplandija niekada nesibaigia

geriausi sprendimai yra tie, kuriuos priimi per septynias minutes - conny tau parašo, kad ketvirtadienį važiuoja į rovaniemi, sako, ateik į kuką, antradieniais ten bingo night, viską aptarsim. aptariam, kad kaučserfinsim ir kad išvažiuojam ketvirtadienį. ir išvažiuojam, traukiny geriam rieslingą iš popierinių ir nesandarių vr.fi puodukų, kalbam apie gyvenimą, mirtį ir meilę - apie ką ir yra visą pasaulio literatūra, pasižadam daugiau nesusidėti su labai neaiškiais tipais, vagono koridorium einu valytis dantų ir tikiuos, kad traukinys siūbuoja labiau nei aš. užmiegam ir ryte atsibundam laplandijoj, kur žiemiškai spigina saulė, o mūsų laukia petra, o aš visa apimta naujų vietų ekstazės. o rovaniemis toks mažas mažas, o aš galvoju, kaip man pasisekė su turku, nes jis bent normalus miestas, kas kad be slidinėjimo trasų ir lordi aikštės beigi kebabinių. 
šiauriškumo nepamatysi, jį reikia jausti. arctikumo muziejuje bandai suvokti sulaužytus vietinių likimus, jų kalbų gausą ir vakarų norą pakeisti jų gyvenimus. pridedi delną prie angos, dirbtinis vėjas stiprėja ir tada perskaitai, kad štai tokios srovės tavo skruostus čaižytų kasdien, jei gyventum taip kaip jie. ir to fakto nesuvoki - kad taip gyventi įmanoma. bėgam per sales o viena sako, kad pasukus poliarinio rato žemėlapį išvysi gyventojų tankumą. ir faktas, kad pasauly, vienoj vietoj kažkur ties kanada gyvena vieno žmogaus populiacija visai nutildo tavo smegenis. 
o žinot, kodėl mes taip skubėjom? nes prieš porą valandų, dar spontaniškiau nei tada, antradienį, priėmėm sprendimą 'eiti iki galo' - nesitenkinti rovaniemi apylinkėm, bet važiuoti dar šiauriau, kur atmosfera yra 'real lapland' - mums taip sakė suomiško dizainos krautuvėlės pardavėja - 'važiuokit į sodankylä, ten pamatysit laplandiją'. ir per likusią dieną bėgiojom po arctikumą, pakeitėm traukinio laiką ir kūrenom laužą ant kalvos, rovaniemi mums po kojom, mes prisigėrę dūmų kvapo, man šalta, aš netikėtai patiriu dabacampo déjà vu, nežinia iš kur. 
ir žinot, laplandija toks vienišas kraštas atrodo - kai nutyla varikliai, ir tik šunys loja, visi tie mediniai namukai tokie tušti ir palikti atrodo, toks jausmas, kad tu vienintelis šį mėnesį čia vaikštantis, o kuo šiauriau, tuo tuščiau ir kuo daugiau apie tai galvoji, tuo labiau tai nesuvokiama rodosi. vienišesnėj vietoj aš dar nesu buvusi. 
tada nusprendžiam eiti užšalusia upe, kuria karts nuo karto sniegamobilis važiuoja, kojos iki kelių sminga, ir viskas puiku iki kol neišgirstu conny komentaro 'shit, it's water' ir tada visai supanikuoju, nes nuo trejų metų vis dar neišgyvendinau savos gelmių baimės, o mes vidury upės. bet gyvenimo filmas pro akis nepralekia ir jau žeme eidamos sutariam, kad bus geriausia praleisti šitą dalį, kai mamai pasakosim apie laplandiją. vis dar nesuprantu, kokie dėsniai ant tos upės veikia. po trijų valandų vaikščiojimo sėdam į autobusą rovaniemi kryptin ir išlipam likus aštuoniem kilometram iki miesto - nes conny labai nori varnelės prie kalėdų senelio namų 'to visit' sąraše. aš visą laiką apimta 'vatafak' būsenos, o mes ieškom briedžių, kol sugalvojam vienos nerimtai atrodančios moters paklaust. ji sako, kad jie jau nuvesti miegot. ir ai, autobusas į rovaniemi išvažiavo. tai taip, bet gi dar du bus. ne ne, nebus, ką jūs kalbat. bet gi tvarkaraštis..ne ne, nebus - sako ji, ir matos, kaip ji džiaugias, kad nebus. iki traukinio keturios valandos, dėkui die,
 ir mes tuos aštuonis kilometrus eisim. einam, juokiamės iš savęs ir iš situacijos ir kad nereikėjo tikėt ta moterim - ji gi kažkokiu skambančiu nykštuko kostiumu vilkėjo. ir netyčia užklystam į briedžių fermą. 
ir einam tas dvi valandas, valgom sausainius ir džiaugiamės visa kelione ir jos beprotiškais sprendimais ir atsitiktinumais. 
ar kartais pagalvojat, kiek nedaug tetrūko iki...viena nepakelta galvą į traukinių tvarkaraščio lentą - vienu lemtingu pakeleiviu mažiau. 




einu visiškai tuščiu sekmadienio miestu šeštos ryto šalčio krečiama - kaip gera vis dėlto čia grįžti. pagaliau vakare nebesijaučiu lyg vis dar sėdėčiau traukinio supama, o ir sniegamobiliai tolumoj nesivaidena, aš vedu svetimų durų kodą - trys aštuoni, devyni vienas, laukiu lifto, o sulaukusi spaudžiu devynis ir kedenu plaukus prieš veidrodį, ir praėjo daugiau nei savaitė - ir aš nebepykstu, nė trupučio, toks jausmas, kad tas pyktis pasiliko kažkur sodankylä miškuose, kad tie nueiti kilometrai jį pasiglemžė. ir mes abu šypsomės, kai jis pasitinka mane dar koridoriuje - ir aš iš tiesų nė trupučio nebepykstu, ta audra mano galvoj ir ties šonkauliais jau visai nurimus, bet akis vis dar nusukinėju. užmiegu ir sapnuoju, kad jis man ištaria frazę, o aš perklausiu jo du kartus, ar tikrai. o atsibudus visai nieko nesuprantu. ir vėl liftas, tik jau žemyn, patvinę gatvės ir tirpstančios pusnys, drėgni kedai ir didėjantys asfalto plotai - o balandį aš važiuoju į piterį. 

2011 m. vasario 9 d., trečiadienis

moteriškas

edukariumo kompiuterinė, čia žmonės spausdinasi viską viską, printeriai netyla, o klaviatūra neturi lietuviškų raidžių - ištaisysiu namie. ką tik įejo toks kvailas vokietis, jis drumsčia ramybę, kalba garsiai,  o suomė šalia manęs piktai gręžiojasi į jį. šiandien nubudau, per užsuktas žaliuzes nieko nemačiau, o kai nuėjau į virtuvę užstatyti vandens kavai, pagalvojau, gal kalėdos ar kas - akivaizdu, kad per naktį gerai snigo ir medžiai linksta nuo to sniego, visur balta ir šviesu. lauke nulis, man vienodai - aš su savo kedais už aštuonis eurus ir tuo sijonu, kuri do rado taline - šals tik rytoj.
vakar per discourse studies & pragmatics šalia manęs sėdėjo mergina, kuri kvepėjo brigth crystal - mamos kvepalais, bet jie kažkodel visai nepriminė mamos, nepriminė jos rožinio paltuko ir tai, kaip ji atrodo, kai išeina į darbą rytais. niekas man nieko nebeprimena, man taip keista dėl to. atrodo, mane skiria milijonas metu tarp to žmogaus, kuriuo buvau, atrodo visai kita rūta ėjo su andre ir edyytka į taverną, atrodo, visai ne aš išleisdavau visą karštą vandenį vienu prausimusi duše rytais. 
kokiu žmogum aš patapsiu, kaip mane pakeis visos nuospaudos ant pėdų, nudažytos kojinės, ant lovos išlaistyta kava, pramiegojimai, atšauktos paskaitos ir nesulaukiamos knygos, išskaitytos akys, besipildantis kalendorius?
eglė klausė manęs, ar aš jaučiuosi pakankamai moteriška, o aš pradėjau galvoti, kas man tai yra, ir galiausiai atėjo mintis, kad nėra nieko moteriškesnio už ašaras - kai bandai jas sulaikyti, stovėdama autobuso stotelėje, kai jas atsargiai, brauki pirštais, bet atsargiai, kad kartu ir tušo nenubrauktum, kai palenki galvą ir trim sekundėm užmerki akis, ieškai dainos aipode, bet jų visai negirdi, jos visai tau nerūpi. ir tokia moteriška, tokia trapi jaučiuosi toj slogaus oro kupinoj kompiuterinėj, kur pašėlę zirzia spausdintuvai, akimirkai užsidengiu akis, ir kažkaip lengviau pasidaro. 

2011 m. sausio 31 d., pirmadienis

like a rolling stone

liko dvidešimt puslapių remembering babylon, po jos iš karto laukia the river between. dabar jau beveik pirma, mano kairiosios rankos pirštai pašalę, aš ką tik grįžau iš lauko. vėl pradėjau rūkyti, ir tas tabako skonis burnoj man primena rugsėjį, kuomet ankstyvą rytą važiuodavau namo po prancūzų – paskaita baigiasi, aš einu laisvės alėja link stotelės, vieną ranka suspausta kišenėje, kita geriasi dūmais, o springsteenas dainuoja long walk home. aš jau autobuse, prie aerodromo, saulė kyla ir darosi skaisti, bet jau nebeilgai taip bus. ir aš taip noriu išvažiuoti, taip noriu, kad net skauda.
aš vilkiu savo pižaminėm ne pižaminėm kelnėm, nežinia dėl ko apsivyniojus savo šaliką su briedžiais, kurį mama parvežė iš londono – „kad su turku pasisektų“.  kai rūkiau, į 11 A grįžo suomis su šuniu. aš dažnai su švelniu pavydu žvilgteliu pro langą, kur gyvena suomiai – tuose namuose gyvenimas kitoks. jie čia ilgam laikui, juk, perka kilimus iš ikėjos, jų kambariai pilni daiktų, jie turi mikrobanges savo kambariuose – kažin, ar ten bendros virtuvės iš vis egzituoja?  norėčiau gyventi ten, o ne tarp ispano aityšniko ir prancūzo iš lilio. kažkodėl atrodo, kad būtent dėl to – dėl to pastovumo jausmo ten žmonės kitokie – galvoja apie visai kitokius dalykus, jų sapnai pripildyti visai kitokių būtybių. aš čia dar nemačiau mėnulio, keista kažkaip. kaune jį visada matydavau, stebeilydavaus į jį, kai mokytis reikėdavo, tai jis man nelesidavo užmigti. kaune.
šiandien tėčiui sakiau, kad jei dabar grįžčiau į kauną, tai labai keista būtų – aš jau visai pamiršau, kokie ten žmones, koks jausmas yra būti kaune. važiuoti šešioliktu, išlipti laisvės alėjos stotelėj, praeit zoologijos muziejų, presto, maironio gatvę su savo šaltais ir kostiumuotais bankais. sutikti kokį žmogų ir mostelti ranka, nors dažniau – pradėti kuistis tašėje, kad nepastebėtų, kad neužkalbintų. arba grįžti namo, užkaisti virdulį, pasišnekėti su katinu, išgirsti, kaip mamos mazda įrieda į kiemą, iškraustyti bandeles, dešrą, grietinę, „kregždutes“ supilti į pintinaitę. aš jau visai pamiršau tai. tėtis šiandien atsiuntė nuotraukas, kur aš prieš kalėdas kepiau sausainius – atrodo, kaip senai taip buvo. 

2011 m. sausio 28 d., penktadienis

is that the way it oughtta stay

čia dangus pakaitomis žarsto saulę ir sniegą, pliusą ir minusą, tik spėk keisti paltus. dėstytojai irgi nesikuklina - šūsnys popierių ir deadline'ų. į batus prikrenta skaldos gabalėlių - ji čia takus puošia ir neslidinėti padeda. mano darbo siena papilnėjo paveikslėliais, iškirptais iš Turku Art Museum bukleto - su Viktorija turėjom piktų kėslų nusikabinti vieną kokį ir parsinešti, savo baltas sienas padabinti - mes tik iki vasaros, negi gaila? 
o čia mano galvoje vyksta minčių sprogimai, aš dar niekada tiek savim nebuvau užsiėmusi - tiek knygų, tiek įdomios informacijos, tiek užsidegusių dėstytojų, kurie tave laiko lygiu sau, kurie taip džiaugiasi matydami minią studentų, norinčių sužinoti apie anglų kalbos istoriją arba kalbos mokymąsi, kad net išsitraukia savus telefonus ir pradeda fotografuoti auditoriją - 'i will brag for my colleagues'. raumenys skauda nuo šokių - treji užsiėmimai, galit patikėt! ir čia viskas taip gražu, taip nuostabu, kad aš negaliu nesistebėt - kaip gali švaistyti save tiems lame vakarėliams (vakar buvo overall party (???), aha!!!), kur net neverta klausti, iš kur ir ką žmogus studijuoja - ekonomiką arba teisę, iš Ispanijos arba Prancūzijos. kuomet laukia neaplankytos salos, miestas, neperskaityti puslapiai, neišmokti žingsniai, ore tvyrantis įkvėpimas, juokinga, bet jau po truputį besiskleidžianti kalba - aš jau pagaunu pavienius žodžius, šitiek galimybių perlipti per save ir iš tiesų kažko išmokti. Gal net pradėti knygą. 
sakysit, juk erasmus ir yra - vakarėliai vakarėliai vakarėliai. bet juk that's what they say.
kiekvienas pasirenkam savus būdus kaip švaistysimės. 
kai kalbėjau apie tai su oliveriu jo virtuvėje, kai kone su ašarom akyse užbaigiau savąjį monologą, mes gėrėm kalvadosą, jis klausėsi manęs ir šypsojosi.
o kalvadoso skonis man primena paryčius Bertašiūnuose – kuomet užraudusiom akim sėdim ant liepto, o ežeras (turbūt) garuoja. Arba kuomet sugrįžtam į virtuvę – penkios ryto – paskutinių puodukų išplauti. kuomet tik nusimetam rūbus ir griūnam į lovas – iš nuovargio net dantų nesiplaunam, kas mes, buržujai? matyt, šis gėrimas kiekvienam turi jo švelniausių dienų skonį.