o čia mano galvoje vyksta minčių sprogimai, aš dar niekada tiek savim nebuvau užsiėmusi - tiek knygų, tiek įdomios informacijos, tiek užsidegusių dėstytojų, kurie tave laiko lygiu sau, kurie taip džiaugiasi matydami minią studentų, norinčių sužinoti apie anglų kalbos istoriją arba kalbos mokymąsi, kad net išsitraukia savus telefonus ir pradeda fotografuoti auditoriją - 'i will brag for my colleagues'. raumenys skauda nuo šokių - treji užsiėmimai, galit patikėt! ir čia viskas taip gražu, taip nuostabu, kad aš negaliu nesistebėt - kaip gali švaistyti save tiems lame vakarėliams (vakar buvo overall party (???), aha!!!), kur net neverta klausti, iš kur ir ką žmogus studijuoja - ekonomiką arba teisę, iš Ispanijos arba Prancūzijos. kuomet laukia neaplankytos salos, miestas, neperskaityti puslapiai, neišmokti žingsniai, ore tvyrantis įkvėpimas, juokinga, bet jau po truputį besiskleidžianti kalba - aš jau pagaunu pavienius žodžius, šitiek galimybių perlipti per save ir iš tiesų kažko išmokti. Gal net pradėti knygą.
sakysit, juk erasmus ir yra - vakarėliai vakarėliai vakarėliai. bet juk that's what they say.
kiekvienas pasirenkam savus būdus kaip švaistysimės.
kai kalbėjau apie tai su oliveriu jo virtuvėje, kai kone su ašarom akyse užbaigiau savąjį monologą, mes gėrėm kalvadosą, jis klausėsi manęs ir šypsojosi.
o kalvadoso skonis man primena paryčius Bertašiūnuose – kuomet užraudusiom akim sėdim ant liepto, o ežeras (turbūt) garuoja. Arba kuomet sugrįžtam į virtuvę – penkios ryto – paskutinių puodukų išplauti. kuomet tik nusimetam rūbus ir griūnam į lovas – iš nuovargio net dantų nesiplaunam, kas mes, buržujai? matyt, šis gėrimas kiekvienam turi jo švelniausių dienų skonį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą