kur jie skris, ten ir aš

antrą savaitę klausau latviško rokelio, kurį GoogleTranslate išverčia labai bjauriai, bet aš savoj galvoj perdėlioju žodžius, pakeičiu juos skambesniais, tada jie iš naujo tobulai įsipaišo į būgnus, gitaras, apsiraizgo mikrofono laidus, kol galiausiai pasiekia mane, mano smegenis, ir esmė pasidaro graži. Galbūt jau reiktų pradėti rūšiuoti sukneles, švarkelius, marškinius, žodynus ir pieštukus. 
Gyvenimas - tai kelto bilietai, užpustytos autostrados ir kišeniniai peiliukai. Gyvenimas - tai kraunamas lagaminas. 

hyvää huomenta

Tik lakstau po universitetą, iš antro aukšto į šeštą, iš šešto į antrą, visur tik skraido popieriai, o lauke batai slysta ant lapų. Maniškė euforija jau nurimo, ant žemės nuleidžia filosofijos ir prancūzų tarpinių atsiskaitymų baimė, krūvos laukiančių darbų ir daug neperskaitytų puslapių. Aurylaitė sakė, jog prieš kūrinių neskaitymą imsis nasty measures. O man tik paranoja, kad pildydama ir siųsdamas popierius, būsiu ką nors ne taip padariusi...Drebu, kaip aš noriu ten, kur žmonės kalba briediškai, kur prasideda ta tikroji žiema. Galvoj tik dėlioju - išsivalyti kompą, susitvarkyti dantį, daug  megztinių, nebekvepėti 'Eternity'. Nieko apie tai nesakyti praeities meilužiams. niekonieko. 
Ir nors žinau, kad niekur toli nepabėgsiu, kad gali būti ir taip, jog sugrįžus gali tekti niūniuoti 'ir aš beveik toks pat, koks prieš šitiek laiko įlipau', bet dabar, šitam vėjuotam Kaune man taip norisi tikėti, kad ten, kur nebus žmonių iš paauglystės laikų, kur nežinosiu autobusų pakeleivių, kur viskas bus visai nauja, aš sugebėsiu būti kažkiek kitokia. Aš nežinau, kodėl mane taip žavi ta mintis, lyg tai būtų naujų klodų, galimybių ribų apibrėžimas - patvirtinimas ar paneigimas savų gebėjimų. įsitikimas,ar tiesa tai - 'ad majora natus sum'?Kuo galėčiau būti, jei tik.  Žinau, kad bus sunku, žinau, kad bus ir ašarų rytais keliaujant į universitetą, ir 'padekim viską ir dingstam velniop' akimirkų. bet gi 'there's too many places i've got to see'. 

radio was playin' piece of 'rattle and hum'

mano pirštus vėl šildo stalinė lempa.  aš vėl savo tikrajam gyvenime, sugrįžo mano kaunietiška kasdienybė - nežinia iš kur atsiradęs nuovarginis ar temperatūrinis galvos skausmas, pavargęs stuburas, burzgiantis skrandis ir maudžianti kairioji ranka - mano protinio darbo leitmotyvai. ir dar niekad, niekad toks stiprus nebuvęs noras išvažiuoti. kur nors, kur su tais pačiais žmonėm neprasilenkčiau tris kartus per dieną, kur nepažinočiau gatvių ir nežinočiau, kur kava pigiausia., kur jokios praeities. taip, aš labai urbanizuota - man reikia viešojo transporto, šviesoforų, pro mane zujančių automobilių. ir didelio miesto. o dabar, šį rudenį, aš pasijutau keistai - juk maniau, kad esu rutinos, įpročio žmogus (ar pamenat, ką sakė Remarkas "Trijuose drauguose" apie poną Hasę, kai jį paliko žmona? 'O juk buhalteriui įprotis svarbiau už meilę". mano spintoj amžinai gulės ši knyga. vieno akinuoto vėjo pamušalo prirašinėta.) dabar aš noriu žemėlapių, naujų tramvajų ar metro maršrutų, kuriuos būtų pravartu įsiminti, noriu visų tų klausimų "So what on earth are you doing in   .....   ?". 

negi, negaliu patikėti, negi anksčiau šitaip mylėjusi Kauną, šitaip skalambijusi varpais, negi vos pamačiusi šį tą gražesnio, ėmiau ir išdaviau..?

šiom dienom visa savo esybe jaučiu 'Born To Run'. vienas iš dviejų mano gyvenimo gabalų. 

dabar tai jau tikrai ruduo. man jis prasidėjo, kai grįžau. kai vieną iš daugelio sekmadienių sėdėjau  ant savo palangės (diev, kaip seniai šitaip besėdėjau!), kai lijo gaivus lietus, o saulė ruošėsi leistis ir atrodė, kad dangus dega. Tuomet valgiau keptą obuolį, kas iš tiesų byloja apie besibaigiančią vasarą. Iš visų kelionių jau sugrįžta, lagaminai išpakuoti, o ant skalbinių virvės džiuvo paskutinė džinsų partija. Ir jokių demonų, nieko - tik tuštuma viduj, tik tyla, kur dar visai neseniai bildėjo atvykstantis metro. Užsimerkusi vis dar matau tas gatves, kurias bandžiau jaukintis. Glaciere stotelę - kuri kryptis - Etoile ar Nation? Pamesti galvą dėl miesto yra gerai. Esi tikras - romanas nesibaigs kaip another wasted love story. 

Agne, tu klausei manęs, ar tikiu meile. Aš atsakiau taip, vėliau ne ir vis dėlto abu kartus klydau. Bet dabar tai jau žinau tikrai. 
Meile aš tikiu. Tik meilė - tai ne pergalės žygis/tai šaltis ir nutrūkęs aleliuja.

dievų miestas

Lietus Paryžiuj ir kaimyno iš kairės dūmelis

Vakarais, kai išsivaliusi dantis purtau plaukus, jie nėra prisigėrę tabako dūmų. Čia, namuose, žmonės nerūko eidami gatve. Net nežinau, kur tuščiau – ar mano širdy ar šio miesto gatvėse ir autobusuose.


Lyg blaškyčiausi ir niekaip neapsispręsčiau tarp dviejų mylimųjų – to ilgalaikio, visiškai aiškaus, gerų akių ir to kito, greičiau meilužio nei mylimojo, kurio heartbreakeriška charizma nuginkluoja vos pėdoms palietus grindinį. Pirmajam jau viską įrodei ir jis jau tapo iš tų „per amžius“, o antrasis – jis nieko nežada, bet vistiek gręžiojuos per petį... O liūdna per tas tris savaites buvo vieną vienintelį kartą, kuomet mane pasivijo mano gyvenimas Kaune. Ir tiesų maniau, kad pravirksiu. Kas mane čia blokuoja nuo šypsojimosi nepažįstamiesiems, nuo melavimo apie savo amžių, nuo gerklės deginimo absentu? Kodėl prieš darant kažką kvailo negaliu sau pasakyti – „Velniop viską, gi čia Kaunas!”.


„ne tu jame, o šis miestas tavy įsikūrė <..>“. Dievų mieste, tu mano kišesėne palikai metro bilietus, o aš – vos matomus lūpų dažų likučius ant neskusto skruosto.

Šeštadienio brunch su Cécile. Dolce vita.

even if we're just dancing in the dark

Visą dieną galvoj skamba Springsteen'as.
Knygos, kurios anksčiau darė šitokį įspūdį, dabar jau nieko nebesako. Kava atšąla, meilė ima ir išblėsta, žmonės kažkur dingsta...Nuojauta, kad viskas dar prieš akis išnyko kartu su nukirptais suknelių centimetrais, pasimetė kažkur tarp pudros likučių, šampano kamščių, nuskendo nežinomos spalvos akyse. Ir nežinau, gerai ar blogai čia, kad nustojau galvoti ir svajoti apie ateitį, apie utopinius žmones, kuriuos mylėsiu, apie didmiesčius, kurių nežinomas gatves trinsiu paryčiais. Nes aš juk esu čia, Kaune, tokia, kokia esu būtent dabar. Dažau blakstienas juodai, pusryčiams geriu balintą kavą. Ir pagarsinu muziką, nes Windows Media Player'is siūlo man Jimi Hendrix.

R.

Mes visi ieškom to paties

O šiandien, kai su D. lipom požeminės perėjos laiptais, viena bedalė prašė dviejų centų.
- Vardan jūsų meilės, jaunuoliai!, - sakė.


Kokios dar meilės. Nėra meilės. Iš kur tu jos šiandien paimsi. Taip taip...Šaltenis.

                   
gerbiamas Arvydas L. man ir Karoliui liepė apsimesti labai labai gerais draugais.
                                 Man čia tikrų tikriausia "Riešutų duona".

54° 53′ 50″ N, 23° 53′ 10″ E

Mėgstu savo miestą, nes jo oru aš kvėpuoju. Nes kvėpuodama šituo oru aš ir tapau tuo, kuo esu dabar, nes kvėpuodama šituo oru aš ir dabar keičiuosi ir tampu tuo, kuo būsiu po metų, po dešimtmečio. Mėgstu visas nuvaikščiotas gatves, Putvinskio ypač, užkaborius, laiptus, parkus, kur buvau su vyrais, kuriuos mylėjau ir kurių nelabai. Dažnai einu ten. Kaip ten vienas iš tų mylėtų sakė..? "Sugrįžti ten, kur patyrei neišdildomą įspūdį - romantikų ženklas".
Kada nors gal išsitatuiruosiu Kauno koordinates aplink riešą.
                                                                                      



Gero vakaro, mielieji.

R.