laplandija niekada nesibaigia

geriausi sprendimai yra tie, kuriuos priimi per septynias minutes - conny tau parašo, kad ketvirtadienį važiuoja į rovaniemi, sako, ateik į kuką, antradieniais ten bingo night, viską aptarsim. aptariam, kad kaučserfinsim ir kad išvažiuojam ketvirtadienį. ir išvažiuojam, traukiny geriam rieslingą iš popierinių ir nesandarių vr.fi puodukų, kalbam apie gyvenimą, mirtį ir meilę - apie ką ir yra visą pasaulio literatūra, pasižadam daugiau nesusidėti su labai neaiškiais tipais, vagono koridorium einu valytis dantų ir tikiuos, kad traukinys siūbuoja labiau nei aš. užmiegam ir ryte atsibundam laplandijoj, kur žiemiškai spigina saulė, o mūsų laukia petra, o aš visa apimta naujų vietų ekstazės. o rovaniemis toks mažas mažas, o aš galvoju, kaip man pasisekė su turku, nes jis bent normalus miestas, kas kad be slidinėjimo trasų ir lordi aikštės beigi kebabinių. 
šiauriškumo nepamatysi, jį reikia jausti. arctikumo muziejuje bandai suvokti sulaužytus vietinių likimus, jų kalbų gausą ir vakarų norą pakeisti jų gyvenimus. pridedi delną prie angos, dirbtinis vėjas stiprėja ir tada perskaitai, kad štai tokios srovės tavo skruostus čaižytų kasdien, jei gyventum taip kaip jie. ir to fakto nesuvoki - kad taip gyventi įmanoma. bėgam per sales o viena sako, kad pasukus poliarinio rato žemėlapį išvysi gyventojų tankumą. ir faktas, kad pasauly, vienoj vietoj kažkur ties kanada gyvena vieno žmogaus populiacija visai nutildo tavo smegenis. 
o žinot, kodėl mes taip skubėjom? nes prieš porą valandų, dar spontaniškiau nei tada, antradienį, priėmėm sprendimą 'eiti iki galo' - nesitenkinti rovaniemi apylinkėm, bet važiuoti dar šiauriau, kur atmosfera yra 'real lapland' - mums taip sakė suomiško dizainos krautuvėlės pardavėja - 'važiuokit į sodankylä, ten pamatysit laplandiją'. ir per likusią dieną bėgiojom po arctikumą, pakeitėm traukinio laiką ir kūrenom laužą ant kalvos, rovaniemi mums po kojom, mes prisigėrę dūmų kvapo, man šalta, aš netikėtai patiriu dabacampo déjà vu, nežinia iš kur. 
ir žinot, laplandija toks vienišas kraštas atrodo - kai nutyla varikliai, ir tik šunys loja, visi tie mediniai namukai tokie tušti ir palikti atrodo, toks jausmas, kad tu vienintelis šį mėnesį čia vaikštantis, o kuo šiauriau, tuo tuščiau ir kuo daugiau apie tai galvoji, tuo labiau tai nesuvokiama rodosi. vienišesnėj vietoj aš dar nesu buvusi. 
tada nusprendžiam eiti užšalusia upe, kuria karts nuo karto sniegamobilis važiuoja, kojos iki kelių sminga, ir viskas puiku iki kol neišgirstu conny komentaro 'shit, it's water' ir tada visai supanikuoju, nes nuo trejų metų vis dar neišgyvendinau savos gelmių baimės, o mes vidury upės. bet gyvenimo filmas pro akis nepralekia ir jau žeme eidamos sutariam, kad bus geriausia praleisti šitą dalį, kai mamai pasakosim apie laplandiją. vis dar nesuprantu, kokie dėsniai ant tos upės veikia. po trijų valandų vaikščiojimo sėdam į autobusą rovaniemi kryptin ir išlipam likus aštuoniem kilometram iki miesto - nes conny labai nori varnelės prie kalėdų senelio namų 'to visit' sąraše. aš visą laiką apimta 'vatafak' būsenos, o mes ieškom briedžių, kol sugalvojam vienos nerimtai atrodančios moters paklaust. ji sako, kad jie jau nuvesti miegot. ir ai, autobusas į rovaniemi išvažiavo. tai taip, bet gi dar du bus. ne ne, nebus, ką jūs kalbat. bet gi tvarkaraštis..ne ne, nebus - sako ji, ir matos, kaip ji džiaugias, kad nebus. iki traukinio keturios valandos, dėkui die,
 ir mes tuos aštuonis kilometrus eisim. einam, juokiamės iš savęs ir iš situacijos ir kad nereikėjo tikėt ta moterim - ji gi kažkokiu skambančiu nykštuko kostiumu vilkėjo. ir netyčia užklystam į briedžių fermą. 

ir einam tas dvi valandas, valgom sausainius ir džiaugiamės visa kelione ir jos beprotiškais sprendimais ir atsitiktinumais. 
ar kartais pagalvojat, kiek nedaug tetrūko iki...viena nepakelta galvą į traukinių tvarkaraščio lentą - vienu lemtingu pakeleiviu mažiau. 




einu visiškai tuščiu sekmadienio miestu šeštos ryto šalčio krečiama - kaip gera vis dėlto čia grįžti. pagaliau vakare nebesijaučiu lyg vis dar sėdėčiau traukinio supama, o ir sniegamobiliai tolumoj nesivaidena, aš vedu svetimų durų kodą - trys aštuoni, devyni vienas, laukiu lifto, o sulaukusi spaudžiu devynis ir kedenu plaukus prieš veidrodį, ir praėjo daugiau nei savaitė - ir aš nebepykstu, nė trupučio, toks jausmas, kad tas pyktis pasiliko kažkur sodankylä miškuose, kad tie nueiti kilometrai jį pasiglemžė. ir mes abu šypsomės, kai jis pasitinka mane dar koridoriuje - ir aš iš tiesų nė trupučio nebepykstu, ta audra mano galvoj ir ties šonkauliais jau visai nurimus, bet akis vis dar nusukinėju. užmiegu ir sapnuoju, kad jis man ištaria tą frazę, o aš perklausiu jo du kartus, ar tikrai. o atsibudus visai nieko nesuprantu. ir vėl liftas, tik jau žemyn, patvinę gatvės ir tirpstančios pusnys, drėgni kedai ir didėjantys asfalto plotai - o balandį aš važiuoju į piterį.