toks keistas jausmas, atrodo, kad nifiga ne vakar su oriane mokėmės egaminui, kad tai prieš kokią savaitę buvo, o piteris prieš kokias dvi, nors tik pirmadienį grįžau, o sausis iš vis akmens amžius atrodo – taip mes imam ir tolstam nuo savęs, greičiau lėčiau, greičiau lėčiau. bet vis dėlto – ta pati dabarties kasdienybė yra nuspalvinta, iškvėptinta praeitim, mes lyg kokia kolekcija – sankryžų bazilikas, paleistų žmonių rozmarinas, klaidų kardamonas – lyg prieskonių lentyna mamos virtuvėj. ir nesvarbu, kiek toli bebūtum nuo savęs – vis kažkas iš praeities ataidi ir primena, koks kažkada buvai – moteris, „eternity“ dvelksmu pralenkusi tave katedros tiltu, pasivaidenpasivaidenęs žmogus valgykloje, little wing atsitiktinio bibliotekos lankytojo aipode, camel šalia sėdinčiojo kišenėje – paskutinį kartą jas rūkiau turbūt aštuoniolikos, džazo kieme. do, ar prisimeni džiazo kiemą? Tai vietai po skliautais turbūt nulemta nesikeisti – ką tu ten bepakeisi? Mus tik - sijonai nebebus languoti, vienos plaukai ilgesni, kitos trumpesni, apie ką mes kalbėtume, do, kaip tau atrodo
kad ir kaip toli besijaustum, vistiek praeitis ataidi, tie patys dabartiniai meilužiai primena buvusius – tai, kaip jie sako „tu graži“, kaip jie tramdo emocijas, kai tu lepteli kažką labai netinkamo, užfiksuoji tuos momentus ir galvoji – ar galvoj užkoduota kažkokia seka? nutiestas kelias, lyg vilnius – kaunas autostrada, lyg bėgiai – vientisas šimto kilometrų atstumas, skirtingi peizažai, bet vis kažkas juose atsikartoja, ataidi.
