Man tavęs jau nebetrūksta.
Kažkiek paašarojusi, kai žengiau rankove iš kelto link žemės, kurios pėdos dar niekada nelietė, tempiau lagaminą, į kurį bandysiu sutilpti pusmetį, tuo momentu mane iš tiesų užliejo tas begalybės jausmas – galbūt tai ir yra tai, svarbiausias dalykas pasauly? Vėliau, po kelių dienų stovėjau apsnigtame balkone, kurio durys sako, jog rūkyti čia griežtai uždrausta, stebėjau visą gan tylų miestą ir apokaliptiškai atrodantį dangų, ir mintyse nusikeikiau – kaip gerai šiuo metu jaučiuosi. Kur mane nuves jo plačios apsnigtos gatvės, kaip kvepės mano plaukai po mėnesio, kieno lovoj aš atsibusiu.galbūt dėl tų suvokimo akimirkų – tų begalybės suvokimo akimirkų ir verta ieškoti, bėgti, skaudinti, prarasti. Dėl šitų momentų, kai tau viskas nušvinta, kai pasidaro aišku – kokia viena visuma yra šis pasaulis. Galbūt nėra taip svarbu suvokti gyvenimo dėsnius, galbūt pati vertingiausia valiuta yra momentai - kuomet protas nuskaidrėja ir atrodo, jog esi trim žingsniais toliau nuo savęs prieš valandą, savaitę, metus. Dviem žingsniais arčiau tiesos.
Ir man tavęs jau nebetrūksta.
tu tikrai moki rašyti
AtsakytiPanaikinti