2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

kaune ruduo

man vienas vyras parašė, kad šiandien buvo paplūdimyje, lyg būtų vasara, ir kad aš taip puikiai ten tikčiau - romoje, amžinajam mieste. vėliau visą dieną uodžiau jo kvapą nuo savo pirštų. įsivaizdavau save, su lengva tamsiai mėlyna suknele, nuogais pečiais ir besisukančiais plaukais - kokie ilgi jie jau ataugo -  kaip einu paplūdymiu, basa, taip juk visą amžinybę gali eiti, ir nepastebi, kaip pečiai nusvyla saulėje. mane jo kiti žodžiai pravirkdo, o tada nuramina, ir viskas taip paprasta. 

o kaune ruduo, keistas ruduo, kai išlendi iš požeminės perėjos ir apraizgyti elektros laidų bei televizijos antenų tau suodini linguoja ježuitų bažnyčios bokštai, ir jau net ne paryčiai, o visas rytas, tetulės skuba į turgų ir nužiūrinėja tavo prairusias pėdkelnes. ir lygiai taip, kai espresso macchiato yra švelniai pažymėta pieno puta, mano dienos yra pažymėtos keista muzika ir buvimu namie nebūnant namie, naujais kvepalais ir ilgesiu. toks pats tirštas kaip latte puta rūkas nugula ant miesto, kyla nuo nemuno, vaiduoklio viešbučio link, apgaubia mano kasdienybę ir kartais atrodo, kad šitoj nevilty miestas yra bet kur, tik ne su manimi - nei putvinskio gatvė, nei vienybės aikštė - ir aš nežinau, ar aš jį myliu. nors kartais, nei iš šio, nei iš to, apima toks jausmas, kad iš tikrųjų jis šalia, taip arti, kaip niekada niekas nebuvo, kad jis lygiai taip kaip aš šokinėja tarp troleibusų - sapiegos gatvė, daukanto gatvė, kad lygiai taip kaip aš slapčiomis uosto aqua di gio dvelkiančius iš kišenės ištrauktus pirštus, kai einu namo pro prezidentūrą, o sekmadienio saulė leidžiasi į santaką, sakralią nemuno ir neries - vyriškąją ir moteriškąją - sąjungą. 

2 komentarai:

  1. niekad nemaniau, kad Kaunas gali būt toks gražus, ir toks atradęs savo vietą.
    Reikės rytoj patikrint.

    AtsakytiPanaikinti