2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

aidai

toks keistas jausmas, atrodo, kad nifiga ne vakar su oriane mokėmės egaminui, kad tai prieš kokią savaitę buvo, o piteris prieš kokias dvi, nors tik pirmadienį grįžau, o sausis iš vis akmens amžius atrodo – taip mes imam ir tolstam nuo savęs, greičiau lėčiau, greičiau lėčiau. bet vis dėlto – ta pati dabarties kasdienybė yra nuspalvinta, iškvėptinta praeitim, mes lyg kokia kolekcija – sankryžų bazilikas,  paleistų žmonių rozmarinas, klaidų kardamonas – lyg prieskonių lentyna mamos virtuvėj. ir nesvarbu, kiek toli bebūtum nuo savęs – vis kažkas iš praeities ataidi ir primena, koks kažkada buvai – moteris, „eternity“ dvelksmu pralenkusi tave katedros tiltu, pasivaidenpasivaidenęs žmogus valgykloje, little wing atsitiktinio bibliotekos lankytojo aipode, camel šalia sėdinčiojo kišenėje – paskutinį kartą jas rūkiau turbūt aštuoniolikos, džazo kieme. do, ar prisimeni džiazo kiemą? Tai vietai po skliautais turbūt nulemta nesikeisti – ką tu ten bepakeisi? Mus tik  - sijonai nebebus languoti, vienos plaukai ilgesni, kitos trumpesni, apie ką mes kalbėtume, do, kaip tau atrodo
kad ir kaip toli besijaustum, vistiek praeitis ataidi, tie patys dabartiniai meilužiai primena buvusius – tai, kaip jie sako „tu graži“, kaip jie tramdo emocijas, kai tu lepteli kažką labai netinkamo, užfiksuoji tuos momentus ir galvoji – ar galvoj užkoduota kažkokia seka? nutiestas kelias, lyg vilnius – kaunas autostrada, lyg bėgiai – vientisas šimto kilometrų atstumas, skirtingi peizažai, bet vis kažkas juose atsikartoja, ataidi. 

2 komentarai:

  1. be tų aidų juk šiandiena nebūtų tokia įkvėpianti, o ir pats nebūtum toks, koks esi. net neatkreiptum dėmesio į bičą bibliotekoj, jei iki tol nebūtum susipažinus su juoduku kairiarankiu gitaros dievu; neužfiksuotum šalia sėdinčiojo kišenės turinio, jei būtum traukus tik suktines; netgi 'meilužių' negalėtum pavadint vienu ir tuo pačiu žodžiu, jei jie visi nebūtų kažkuo panašūs; o ir šito įrašo nebūtų, jei viskas kuo gyveni ten, neprimintų nieko, kas buvo palikta čia. aidai tam ir skirti - priminti, kad viskas buvo worth having

    AtsakytiPanaikinti
  2. ir kiekvieną kartą tai suvokusi, vis iš naujo ir iš naujo, aš atsidūstu ir nusišypsau.

    (do, rašyk, kąąąą)

    AtsakytiPanaikinti