radio was playin' piece of 'rattle and hum'

mano pirštus vėl šildo stalinė lempa.  aš vėl savo tikrajam gyvenime, sugrįžo mano kaunietiška kasdienybė - nežinia iš kur atsiradęs nuovarginis ar temperatūrinis galvos skausmas, pavargęs stuburas, burzgiantis skrandis ir maudžianti kairioji ranka - mano protinio darbo leitmotyvai. ir dar niekad, niekad toks stiprus nebuvęs noras išvažiuoti. kur nors, kur su tais pačiais žmonėm neprasilenkčiau tris kartus per dieną, kur nepažinočiau gatvių ir nežinočiau, kur kava pigiausia., kur jokios praeities. taip, aš labai urbanizuota - man reikia viešojo transporto, šviesoforų, pro mane zujančių automobilių. ir didelio miesto. o dabar, šį rudenį, aš pasijutau keistai - juk maniau, kad esu rutinos, įpročio žmogus (ar pamenat, ką sakė Remarkas "Trijuose drauguose" apie poną Hasę, kai jį paliko žmona? 'O juk buhalteriui įprotis svarbiau už meilę". mano spintoj amžinai gulės ši knyga. vieno akinuoto vėjo pamušalo prirašinėta.) dabar aš noriu žemėlapių, naujų tramvajų ar metro maršrutų, kuriuos būtų pravartu įsiminti, noriu visų tų klausimų "So what on earth are you doing in   .....   ?". 

negi, negaliu patikėti, negi anksčiau šitaip mylėjusi Kauną, šitaip skalambijusi varpais, negi vos pamačiusi šį tą gražesnio, ėmiau ir išdaviau..?

šiom dienom visa savo esybe jaučiu 'Born To Run'. vienas iš dviejų mano gyvenimo gabalų.