edukariumo kompiuterinė, čia žmonės spausdinasi viską viską, printeriai netyla, o klaviatūra neturi lietuviškų raidžių - ištaisysiu namie. ką tik įejo toks kvailas vokietis, jis drumsčia ramybę, kalba garsiai, o suomė šalia manęs piktai gręžiojasi į jį. šiandien nubudau, per užsuktas žaliuzes nieko nemačiau, o kai nuėjau į virtuvę užstatyti vandens kavai, pagalvojau, gal kalėdos ar kas - akivaizdu, kad per naktį gerai snigo ir medžiai linksta nuo to sniego, visur balta ir šviesu. lauke nulis, man vienodai - aš su savo kedais už aštuonis eurus ir tuo sijonu, kuri do rado taline - šals tik rytoj.
vakar per discourse studies & pragmatics šalia manęs sėdėjo mergina, kuri kvepėjo brigth crystal - mamos kvepalais, bet jie kažkodel visai nepriminė mamos, nepriminė jos rožinio paltuko ir tai, kaip ji atrodo, kai išeina į darbą rytais. niekas man nieko nebeprimena, man taip keista dėl to. atrodo, mane skiria milijonas metu tarp to žmogaus, kuriuo buvau, atrodo visai kita rūta ėjo su andre ir edyytka į taverną, atrodo, visai ne aš išleisdavau visą karštą vandenį vienu prausimusi duše rytais.
kokiu žmogum aš patapsiu, kaip mane pakeis visos nuospaudos ant pėdų, nudažytos kojinės, ant lovos išlaistyta kava, pramiegojimai, atšauktos paskaitos ir nesulaukiamos knygos, išskaitytos akys, besipildantis kalendorius?
eglė klausė manęs, ar aš jaučiuosi pakankamai moteriška, o aš pradėjau galvoti, kas man tai yra, ir galiausiai atėjo mintis, kad nėra nieko moteriškesnio už ašaras - kai bandai jas sulaikyti, stovėdama autobuso stotelėje, kai jas atsargiai, brauki pirštais, bet atsargiai, kad kartu ir tušo nenubrauktum, kai palenki galvą ir trim sekundėm užmerki akis, ieškai dainos aipode, bet jų visai negirdi, jos visai tau nerūpi. ir tokia moteriška, tokia trapi jaučiuosi toj slogaus oro kupinoj kompiuterinėj, kur pašėlę zirzia spausdintuvai, akimirkai užsidengiu akis, ir kažkaip lengviau pasidaro.
