Tik lakstau po universitetą, iš antro aukšto į šeštą, iš šešto į antrą, visur tik skraido popieriai, o lauke batai slysta ant lapų. Maniškė euforija jau nurimo, ant žemės nuleidžia filosofijos ir prancūzų tarpinių atsiskaitymų baimė, krūvos laukiančių darbų ir daug neperskaitytų puslapių. Aurylaitė sakė, jog prieš kūrinių neskaitymą imsis nasty measures. O man tik paranoja, kad pildydama ir siųsdamas popierius, būsiu ką nors ne taip padariusi...Drebu, kaip aš noriu ten, kur žmonės kalba briediškai, kur prasideda ta tikroji žiema. Galvoj tik dėlioju - išsivalyti kompą, susitvarkyti dantį, daug megztinių, nebekvepėti 'Eternity'. Nieko apie tai nesakyti praeities meilužiams. niekonieko.
Ir nors žinau, kad niekur toli nepabėgsiu, kad gali būti ir taip, jog sugrįžus gali tekti niūniuoti 'ir aš beveik toks pat, koks prieš šitiek laiko įlipau', bet dabar, šitam vėjuotam Kaune man taip norisi tikėti, kad ten, kur nebus žmonių iš paauglystės laikų, kur nežinosiu autobusų pakeleivių, kur viskas bus visai nauja, aš sugebėsiu būti kažkiek kitokia. Aš nežinau, kodėl mane taip žavi ta mintis, lyg tai būtų naujų klodų, galimybių ribų apibrėžimas - patvirtinimas ar paneigimas savų gebėjimų. įsitikimas,ar tiesa tai - 'ad majora natus sum'?Kuo galėčiau būti, jei tik. Žinau, kad bus sunku, žinau, kad bus ir ašarų rytais keliaujant į universitetą, ir 'padekim viską ir dingstam velniop' akimirkų. bet gi 'there's too many places i've got to see'.
