 |
| Lietus Paryžiuj ir kaimyno iš kairės dūmelis |
Vakarais, kai išsivaliusi dantis purtau plaukus, jie nėra prisigėrę tabako dūmų. Čia, namuose, žmonės nerūko eidami gatve. Net nežinau, kur tuščiau – ar mano širdy ar šio miesto gatvėse ir autobusuose.
Lyg blaškyčiausi ir niekaip neapsispręsčiau tarp dviejų mylimųjų – to ilgalaikio, visiškai aiškaus, gerų akių ir to kito, greičiau meilužio nei mylimojo, kurio heartbreakeriška charizma nuginkluoja vos pėdoms palietus grindinį. Pirmajam jau viską įrodei ir jis jau tapo iš tų „per amžius“, o antrasis – jis nieko nežada, bet vistiek gręžiojuos per petį... O liūdna per tas tris savaites buvo vieną vienintelį kartą, kuomet mane pasivijo mano gyvenimas Kaune. Ir tiesų maniau, kad pravirksiu. Kas mane čia blokuoja nuo šypsojimosi nepažįstamiesiems, nuo melavimo apie savo amžių, nuo gerklės deginimo absentu? Kodėl prieš darant kažką kvailo negaliu sau pasakyti – „Velniop viską, gi čia Kaunas!”.
„ne tu jame, o šis miestas tavy įsikūrė <..>“. Dievų mieste, tu mano kišesėne palikai metro bilietus, o aš – vos matomus lūpų dažų likučius ant neskusto skruosto.
 |
| Šeštadienio brunch su Cécile. Dolce vita. |
